Letersia e Rilindjes.

Letersia e Rilindjes.

(1/6) > >>

neril:
Hyrje

Letėrsia shqiptare e Rilindjes Kombėtare lindi dhe u zhvillua si pjesė e pandarė e lėvizjes politiko-shoqėrore e kulturore pėr ēlirimin e vendit nga zgjedha e huaj. Kjo lėvizje, qė nis nga mesi i shekullit XIX dhe arrin deri nė vitin 1912, quhet Rilindje Kombėtare, prandaj edhe letėrsia e kėsaj periudhe quhet letėrsi e Rilindjes Kombėtare. Kjo ėshtė kryesisht njė letėrsi patriotike me frymė demokratike e popullore. Tema kryesore e saj ishte dashuria pėr atdheun dhe popullin, evokimi i sė kaluarės heroike dhe lufta pėr ēlirimin kombėtar e shoqėror.
Kushtet historike qė pėrcaktuan zhvillimin e saj, ishin kryengritjet e vazhdueshme kundėr pushtuesve osmane, lufta pėr pavarėsi dhe pėr ruajtjen e tėrėsisė tokėsore tė vendit nga synimet grabitqare tė imperialisteve dhe tė qarqeve shoviniste fqinje.
Letėrsia e Rilindjes pati njė drejtim iluminist e nė periudhėn e fundit edhe vepra realiste, por nė thelbin e vet ajo ishte njė letėrsi romantike. Nė veprat mė tė, mira tė saj u shprehen ideale tė larta kombėtare, malli dhe dashuria e zjarrtė pėr mėmėdheun, krenaria pėr tė kaluarėn e lavdishme tė popullit shqiptar dhe ėndėrra pėr ta parė Shqipėrinė e lirė, tė pavarur e tė lulėzuar.
Figura mė e shquar e kėsaj periudhe ėshtė padyshim, Naim Frashėri, autor i poemės "Bagėti e Bujqėsi„ i "Historisė sė Skėnderbeut„ dhe i shumė poezive tė tjera patriotike, lirike e filozofike. Figura tė tjera tė shquara janė Jeromim De Rada, A.Z.Cajupi, Gavril Dara i Riu, Ndre Mjeda, Asdreni etj.
Letėrsia e Rilindjes shėnon njė etapė tė re nė historinė e letėrsisė shqiptare. Ajo shėnon kalimin nga letėrsia me brendi fetare e karakter didaktik, nė letersinė e re shqiptare, nė letėrsinė e mirfilltė artistike, duke hedhur nė tė njėjtėn kohė edhe bazat e gjuhės sonė letrare kombėtare.
 
 
 

neril:
                                            Sami Frashėri


1850 - 1904

Sami Frashėri ėshtė ideologu mė i shquar i lėvizjes sonė kombėtare. Si udhėheqės ideologjik, demokrat, mendje e ndritur prej dijetari, ai mbetet njė nga personalitetet mė tė rėndėsishėm tė Rilindjes.
Vėllai mė i vogėl i Abdylit e i Naimit, ai lindi nė Frashėr mė 1850, ku mori edhe mėsimet e para. Mė 1871 mbaroi gjimnazin "Zosimea" nė Janinė, mėsoi gjuhė tė vjetra e tė reja dhe u pajis me njė kulturė tė gjerė. Mė 1872 shkoi nė Stamboll pėr punė dhe atje u lidh menjėherė me patriotė shqiptarė, me Pashko Vasėn, Jani Vreton, Ismail Qemalin, Kristoforidhin, Hoxha Tasinin etj. Samiu u dallua shumė shpejt midis tyre dhe, me formimin e shoqėrisė sė Stambollit, u zgjodh kryetar i saj, ndonėse ishte nga mė tė rinjtė. Gjer nė fund tė jetės ai mbeti udhėheqėsi kryesor i kėsaj shoqėrie.
Samiu ishte njeri me horizont tė gjerė dhe dha ndihmesė tė shquar pėr kulturėn turke. Drejtoi disa gazeta turqisht, ku mbrojti edhe tė drejtat e kombit shqiptar. Botoi nė turqisht edhe njė varg veprash letrare e shkencore. Ndėr kėto janė disa vepra themelore, si: i pari fjalor i plotė etimologjik i turqishtes, si dhe e para enciklopedi turke e historisė dhe e gjeografisė nė gjashtė vėllime. Ai shkroi nė turqisht dramėn Besa me subjekt shqiptar, bėri pėrkthime nga letėrsia botėrore etj.
Veprat e Samiut nė turqisht pėrshkrohen nga ide iluministe dhe godasin obskurantizmin fetar tė Perandorisė Osmane. Me to ai i sillte ndihmesė tė vlefshme mendimit pėrparimtar. Duke goditur bazat e pushtetit feudal tė sulltanėve ai i ndihmonte njėkohėsisht edhe popullit tė vet nė luftėn pėr liri, edhe popullit turk nė luftėn pėr pėrparim.
Krijimtaria e Samiut nė gjuhėn shqipe ėshtė e lidhur tėrėsisht me idealet e lėvizjes kombėtare pėr ēlirim, me nevojat e shkollės e tė kulturės kombėtare. Pa dyshim ai ėshtė njė nga themeluesit e saj. Pėr shkollat e para shqipe Samiu botoi kėto vepra: "Abetare e gjuhės shqipe„(1886), "Shkronjėtore e gjuhės shqipe„(gramatikė e shqipes,1886) dhe "Shkronja„(gjeografia, 1888). Hartoi edhe njė fjalor tė gjuhės shqipe, qė nuk i dihet fati.
 

 

neril:
Shqipėria ē'ka qenė, ē'ėshtė e ēdo tė bėhet

Ėshtė njė nga veprat madhore tė Rilindjes, manifesti politik e ideologjik i saj. U botua nė Bukuresht mė 1899, nė prag tė ngjarjevetė mėdha do tė ēonin nė fitoren e pavarėsisė. Pėr kėtė, shqiptarėt duhet tė ishin tė pregatitur, tė kishin programin e luftės dhe tė ndėrtimit tė shtetit tė ri. Duke pėrgjithsuar pėrvojėn e gjerathershme tė lėvizjes kombėtare, kjo vepėr e plotėsonte mė sė miri kėtė mision.
Siē tregon titulli, vepra pėrbėhet nga tri pjesė.

Pjesa e parė

I kushtohet historisė sė kaluar tė Shqipėrisė. Qėllimi i autorit ėshtė tė provojė se populli shqiptar ėshtė nga popujt mė tė vjetėr tė Evropės, me njė gjuhė nga mė tė vjetrat e mė tė bukurat, me kulturė e tradita tė pasura, qė ka tė drejtė tė jetojė i lirė nė mes tė popujve tė tjerė dhe kombeve tė qytetėruara. Si shumė rilindės tė tjerė, Samiu mbron origjinėn pelazgjike tė popullit shqiptar.
Njė vend me rėndėsi i jep nė kėtė pjesė figurės sė Skėnderbeut dhe epokės sė tij. Skėnderbeun e cilėson si njė burrė qė i ka shokėt e rrallė nė histori, kurse pėr epokėn e tj shkruan se "ėshtė m'ė bukur e m'ė bekuar e gjithė kohėrave pėr vendin tėnė„, se atėherė i gjithė kombi ishte i bashkuar dhe u nderua nė gjithė botėn. Kjo ėshtė njė nga synimet kryesore tė veprės; tė forcojė te shqiptarėt ndėrgjegjjen dhe krenarinė kombėtare.

Pjesa e dytė

Jep me nota tronditėse njė tablo realiste tė Shqipėrisė pas Tanzimatit. "Qysh janė sot shqiptarėt?„-pyet Samiu me shqetėsim dhe tregon se gjendja e vendit ėshtė e mjeruar nga ēdo pikpamje. Burimin e kėtij mjerimi ai e sheh nė rradhė tė parė te zgjedha e huaj, qė e ka lėnė vendin nė varfėri, padituri, dhe errėsirė. "Shqiptarėt, - shkruan Samiu, - janė robėr tė poshtuar(poshtėruar) e t'unjurė, tė shkelur e tė ēpėrnderė(turpėruar).
Pėrshkrimi ėshtė edhe mė i gjallė nė kontrast me tė kaluarėn, tė cilėn nė pėrgjithėsi autori e idealizon. Ndaj dhe stili bėhet mė zemėrak, vepra e patriotit vlon nga revolta kundėr shtypjes kombėtare. Ata shqiptarė tė veshur dikur me "roba tė arta„ e tė farkėtuar me armėt e argjėndta tė trimėrisė, shkruan Samiu, "Janė sot lakuriq, me njė kėmishė qė qė s'ka ku ta zėrė qeni. Vetė edhe zaptieja e taksidari, e ngre shkopnė e i rreh duke thirrur; Pagoni! E ku tė gjejė i ziu qė tė paguajė? Atėherė shesin kanė, dhinė, ē'tė kenė, edhe gjer nė qeramidhet e shtėpisė„.
Vend tė rėndėsishėm zė analiza qė Samiu u bėn rreziqeve qė i kanoseshin Shqipėrisė.
Si gjithė rilindėsit, ai mendonte se rreziku i parė Shqipėrisė i vinte nga Perandoria Osmane, tė cilėn Samiu e quante
njė tė vdekur qė duhej varrosur sa mė parė. Sa mė gjatė tė mbetej lidhur Shqipėria me kėtė perandori tė kalbur, aq mė keq do tė ishte. Shteti osman dotė shembej sė shpejti dhe Shqipėria mund tė groposej nė gėrmadhat e tij. Rreziku tjetėr, mendon Samiu, shqiptarėve u vinte prej lakmive tė shovinistėve fqinjė, lakmi qė i mbėshtetnin fuqitė imperialiste.
Rreziqe tė mėdha shqiptarėve edhe prej grindjeve e pėrēarjeve midis tyre, sidomos prej pėrēarjes fetare, gjithashtu prej padijes, prej mungesės sė shkollave shqipe. Kėto rrethana i hapnin shteg rrezikut tė asimilimit tė shqiptarėve prej tė huajve.

Pjesa e tretė

Fillon me pyetjen: "A mund tė qėndrojė Shqipėria si ėshtė? Pėrgjigjja ėshtė, jo„. Nė pėrgjithėsi nė kėtė pjesė Samiu paraqet programin e lėvizjes pėr tė ardhmen e Shqipėrisė.
Nga analiza qė u bėri rrethanave politike nė fund tė shekullit XIX, Samiu arriti nė pėrfundimin se rruga e vetme pėr tė shpėtuar nga zgjedha osmane dhe nga rreziku i copėtimit prej shteteve fqinje ishte qė Shqipėria tė shkėputej nga Turqia menjėherė, para se ajo tė shembej dhe shqiptarėt tė formonin shtetin e tyre tė pavarur. Autori mendonte se kjo s'arrihej me lutje, por me rrugėn e luftės sė armatosur. "Shqiptarėt duhet t'i marrin ato qė duan me pahir, t'i kėrkojnė me fjalė, po tė kenė edhe pushkėn plot„.
Si mendimtar demokrat dhe iluminist, Samiu parashtron njė projekt tė gjerė me ide tė pėrparuara pėr tė ardhmen e Shqipėrisė. Ai nuk e pranon idenė e monarkisė. Si formė regjimi sipas tij, Shqipėria duhet tė ishte republikė parlamentare qė do tė kishte nė krye njė pleqėsi. Kushtetuta e shtetit tė ardhshėm shqiptar qė propozonte Samiu, pėrshkrohet nga fryma demokratike. Ideali i tij pėr kėtė shtet ishte ideali i njė demokracie borgjeze. Si shprehės i pikėpamjevetė klasės sė re tė borgjezisė, ky ishte njė ideal i pėrparuar pėr kohėn, sepse ai i kundėrvihej shtetit despotik osman.
Shumė i guximshėm e i pėrparuar pėr kohėn ishte projekti i Samiut edhe pėr zhvillimin ekonomik e shoqėror tė vendit. Ai kėrkonte tė ngrihej njė industri kombėtare, tė mėkėmbej bujqėsia, tė zhvillohej komunikacioni automobilistik dhe hekurudhor, tė forcohej mbrojtja etj. Vėmendje tė veēantė Samiu i kushtonte zhvillimit tė arsimit e tė kulturės shqiptare. Si gjithė rilindėsit, ai kishte bindjen se ajo qė u duhej mė shumė shqiptarėve ishte dituria. Pėr pėrhapjen e saj ai kėrkonte njė sistem arsimi tė pėrgjithshėm e tė detyrueshėm pėr tė gjithė, djem e vajza. Arsimin e donte nė gjuhėn amtare shqipe dhe shkolla tė ishte laike, e shkėputur nga kisha e xhamia, njė shkollė qė tė shėrbente si vatėr diturie dhe atdhetarizimi.
Samiu ėndėrronte Shqipėrinė me shkolla tė tė gjitha kategorive, me universitet ("gjithėmėsime„ siē e quante ai), me akademi tė shkencave, muzeume e biblioteka.
Siē shihet, nė veprėn "Shqipėria ē'ka qėnė, ē'ėshtė e ē'do tė bėhet„ gjeti shprehje mendimi shqiptar mė i pėrparuar politiko-shoqėror i kohės. Me kėtė vepėr Samiu u bė ideologu mė i shquar i lėvizjes kombėtare shqiptare. Vepra e tij ėshtė njė traktat politiko-shoqėror, megjithatė ajo ka vlera tė mėdha stilistike, njė gjuhė e gjallė, e shprehėse. Stili i prozės sė Samiut ėshtė energjik, herė polemist, herė fshikullues e herė me patos thirrės e mobilizues. "O burrani o shqiptarė ! Zihuni me tė dy duart nė besė, nė lidhje e nė bashkim, se kjo do t'ju shpėtojė!„
Fraza e Samiut ėshtė e qartė, me mjete gjuhėsore plot ngarkesė emocionale. Mbasi ka parashtruar krejt programin e tij, ja si e mbyll veprėn; "Ja qėllimi ynė! Ja puna jonė e shenjtėruarė! Ja besa jonė! Nė mes tė shqiptarėve tė vėrtetė s'ka ndonjė ndarje, ndonjė ēarje, ndonjė ndryshim! Janė tė tėrė vėllezėr, tė gjithė njė trup, njė mendje, njė qėllim njė besė!„
Kjo vepėr solli njė ndihmesė tė madhe pėr pasurimin e gjuhės letrare shqipe dhe pėr formimin e stilit publiēistik.
Samiu vdiq nė Stamboll mė 1904, i pėrndjekur nga autoritetet dhe i respektuar nga populli dhe opinoni pėrparimtar.

neril:
                                        Naim Frashėri


1846 - 1900


Hyrje
Figura qėndrore e letėrsisė shqiptare tė Rilindjes, ai qė u bė shprehės i aspiratave tė popullit pėr liri e pėrparim, si poet i madh i kombit, ėshtė Naim Frashėri, bilbili i gjuhės shqipe. Naimi lindi mė 25 maj 1846 nė Frashėr, qė ishte edhe njė qendėr bejtexhinjsh. Mėsimet e para i mori tek hoxha i fshatit nė arabisht e turqisht. Qė i vogėl nisi tė vjershėronte. Studimet e mesme i kreu nė Janinė, nė gjimnazin e njohur "Zosimea". Aty horizonti i tij kulturor u zgjerua sė tepėrmi, njohu letėrsinė, kulturėn dhe filozofinė klasike greke e romake, ra nė kontakt me idetė e Revolucionit Borgjez Francez dhe me iluminizmin francez. Duke pėrvetėsuar disa gjuhė, si: greqishten e vjtėr e tė renė, latinishten, frėngjishten, italishten e persishten, Naimi, jo vetėm qė mori bazat e botėkuptimit tė vet, por njohu edhe poezinė e Evropės e tė Lindjes. Tė gjitha kėto tradita poetike ndikuan nė formimin e tij si poet. Mė 1870, pas mbarimit tė shkollės, shkoi pėr tė punuar nė Stamboll, por u prek nga turbekulozi dhe u kthye nė Shqipėri nė klimė mė tė shėndetshme.
Gjatė viteve 1872-1877 Naimi punoi nė Berat e nė Sarandė si nėpunės. Kjo periudhė pati rėndėsi tė veēantė nė formimin e tij. Atdhetar e si poet. Ai njohu mė mirė jetėn e popullit, zakonet, virtytet dhe aspiratat e tij, gjuhėn e bukur e shpirtin poetik tė njerėzve tė thjeshtė, krijimtarinė popullore, bukurinė e natyrės shqiptare.
Ndėrkohė vendi ishte pėrfshirė nė ngjarjet e mėdha tė lėvizjes ēlirimtare, qė do tė sillnin formimin e Lidhjes Shqiptare tė Prizerenitmė 1878, udhėheqės i sė cilės ishte Abdyli, vėllai mė i madh i Naimit. Naimi dha ndihmesėn e vet pėr krijimin e degėve tė lidhjes nė Jugun e Shqipėrisė, pėrkrahu dhe pėrhapi programin e saj. Mė 1880, kur veprimtaria e Lidhjes ishte nė kulm, ai shkroi vjershėn e gjatė "Shqipėria", nė tė cilėn shpalli idetė kryesore tė Rilindjes. Me kėtė krijim Naimi niste rrugėn e poetit kombėtar. Mė 1881 Naimi u vendos pėrfundimisht nė Stamboll, ku u bė shpirti i Shoqėrisė sė Shkronjave dhe i lėvizjes sė atdhetarėve shqiptarė. Gjithė forcat dhe talentin ia kushtoi ēėshtjes kombėtare, punoi pėr ngritjen e shkollės shqipe dhe hartoi libra pėr tė, shkroi vjersha, pėrktheu e botoi vazhdimisht, duke ndihmuar pėr zhvillimin e letėrsisė sonė, pėr botim edhe tė shumė veprave tė autorėve tė tjerė. Lėvizja kombėtare, idealet e ēlirimit tė Shqipėrisė, tė pėrparimit e tė qytetėrimit tė saj, u bėnė faktori themelor qė ndikoi nė formimin e Naimit si poet e atdhetar.
Krijimtaria e gjerė letrare e Naimit, me veprat poetike e didaktike, kap njė periudhė tė shkurtėr prej 13 vjetėsh (1886-1899). Vetėm nė vitin 1886 ai botoi veprat "Bagėti e Bujqėsia", "Vjersha pėr mėsonjtoret e para", "Histori e pėrgjithshme" dhe poemėn greqisht "Dėshira e vėrtetė e shqiptarėve", "E kėndimit ēunavet kėndonjėtoreja". Mė 1885 botoi pėrmbledhjen me vjersha persisht "Tehajylat" (Ėndėrrimet) mė 1888 botoi "Dituritė", mė 1890 "Lulet e verės", mė 1894 "Parajsa dhe fjala fluturake", mė 1898 "Historia e Skėnderbeut" dhe "Qerbelanė" dhe mė 1889 "Historia e Shqipėrisė". Sėmundja dhe lodhja e madhe ia keqėsuan shėndetin poetit, zemra e tė cilit pushoi sė rrahuri mė 20 tetor 1900, nė moshėn 54-vjeēare, i zhuritur nga malli pėr atdheun dhe me brengėn qė s'e pa dot tė lirė.
Vdekja e poetit qe njė zi e vėrtetė kombėtare. Shqiptarėt kishin humbur atdhetarin e kulluar, apostulin e shqiptarizmės, poetin e madh. Dhembjen dhe vlerėsimin pėr Naimin e shprehu bukur elegjia e Ēajupit, qė niste kėshtu:

Vdiq Naimi, vdiq Naimi,
moj e mjera Shqipėri,
mendjelarti, zemėrtrimi,
vjershėtori si ai.

****************************

Naim Frashėri vuri themelet e letėrsisė kombėtare shqiptare. Vepra e tij shėnoi lindjen e njė letėrsie tė re me vlera tė vėrteta artistike. Ajo shprehte aspiratat e shoqėrisė shqiptare tė kohės dhe ndikoi fuqishėm nė luftėn e saj pėr liri e progres.
Naimi krijoi traditėn e letėrsisė patriotike, qytetare, ai solli nė letėrsi botėn shqiptare, aspiratat jetike tė popullit.
Dashuria pėr Atdheun, popullin dhe njeriun, krenaria kombėtare dhe besimi nė tė ardhmen, ideja e madhe e ēlirimit, formojnė thelbin romantik tė veprės sė tij. Naimi e afroi letėrsinė me popullin, duke trajtuar tema tė reja, tė ndryshme nga ato tė letėrsisė sė vjetėr, temat e problemet e kohės.
Nė formimin e Naimit si poet ndikuan disa faktorė, por faktori kryesor ishte jeta e popullit tė vet dhe lėvizja e tij pėr ēlirim kombėtar.
Naimi njohu disa tradita poetike tė huaja, prej tė cilave mori elemente qė u tretėn mjaft natyrshėm nė veprėn e vet. Por krijimtarisė sė tij vulėn e origjinalitetit ia vuri jeta dhe tradita historike e artistike e populli tė vet. Traditat poetike popullore, qė pėrbėn njė nga burimet e formimit tė tij si poet, i dha shumė mė tepėr nga ēdo traditė tjetėr. Lidhja me tė u shpreh jo vetėm nė gjuhėn e poezisė sė Naimit dhe nė figuracionin e pasur, por, nė radhė tė parė, nė pėrmbatje dhe nė frymėn e saj.
Naimi ėshtė bilbili i gjuhės shqipe, mjeshtėr i fjalės. Vepra e tij vuri bazat e gjuhės letrare kombėtare shqipe, e cila do tė njihte mė vonė njė zhvillim tė mėtejshėm, pėr tė arritur gjer nė shqipen e sotme letrare kombėtare tė njėsuar e tė zhvilluar. Tradita qė krijoi Naimi, ėshtė e gjallė dhe frymėzuese edhe nė jetėn e shoqėrisė sonė tė sotme. Naimi mė tepėr se shkrimtar, ėshtė poeti mė i madh i Rilindjes sonė Kombėtare, ėshtė atdhetar, mendimtar dhe veprimtar i shquar i arsimit dhe i kulturės shqiptare.

neril:
Bagėti e Bujqėsia (analizė)

Poema "Bagėtia e bujqėsia" u botua mė 1886. Ėshtė njė nga veprat mė tė bukura e mė tė frymėzuara jo vetėm tė Naimit, por edhe tė krejt letėrsisė sė Rilindjes. Askush para Naimit nuk i kishte kėnduar dashurisė e mallit pėr atdhe, krenarisė kombėtare dhe bukurisė sė natyrės shqiptare me njė patos aq tė zjarrtė e me njė gjuhė poetike aq tė ėmbėl e tė bukur.
Me kėtė poemė Naimi krijoi poezinė e madhe tė Atdheut e tė natyrės shqiptare. Kjo vepėr jo vetėm u bė e dashur pėr bashkatdhetarėt, por krijoi njė traditė tė pasur edhe pėr poetėt qė erdhėn mė pas.
Siē e tregon edhe titulli, poema pėrbėhet nga dy pjesė. Nė pjesėn e parė flitet pėr punėt e blegtorisė, pėr jetėn dhe punėn e bariut, kurse nė pjesėn e dytė pėr punėt e bujkut. Megjithatė, kjo s'ėshtė aspak njė vepėr pėr kėto fusha tė jetės.
Prej tyre poeti vetėm sa merr pikėnisje pėr tė shprehur ndjenjat e flakta patriotike. Nė tė vėrtetė, vepra ėshtė njė himn poetik i frymėzuar, kushtuar Atdheut, natyrės dhe njerėzve tė tij.
Poema hapet me njė apostrofė madhėshtore, e cila me njė qartėsi tė habitshme na sjell para syve bukuritė e natyrės shqiptare, larminė dhe ngjyrat e saj, njė peizazh tė pafund plot dritė e gjallėri.

O malet e Shqipėrisė e ju, o lisat e gjatė,
fushat e gjera me lule q'u kam ndėr mend dit `natė,
ju, bregore bukuroshe, e ju, lumenjt' e kulluar,
ēuka, kodra, brinja, gėrxhe dhe pyje tė gjelbėruar,
do tė kėndoj bagėtinė qė mbani ju e ushqeni
o vendėthit e bekuar ju mendjen ma dėfreni.

Motivi i mallit pėr atdhe zė fill qė nė kėto vargje dhe e pėrshkron gjithė poemėn. Larg vendlindjes, larg maleve dhe fushave, larg netėve tė magjishme dhe mėngjeseve plot zhurma jetėsore, poeti ndien njė mall zhuritės pėr ēdo gjė shqiptare. Nė atdhe gjithēka ėshtė e bukur, ndaj dhe dėshira pėr t'u kthyer ėshtė e papėrmbajtur.
Kjo dėshirė pėr tė fluturuar drejt Shqipėrisė ėshtė shprehur me mjete poetike nga mė tė ndjerat. Poeti dėshiron tė ketė "vrapin e veriut… krahė pėllumbi…, nxitimin e lumit me valė". Me apostrofa plot drithėrim ai i drejtohet "fluturės krahėshkruar" ose "dallėndyshes bukuroshe" qė t'ia marrin zemrėn e pėrmalluar e t'ia shpien nė Shqipėri. Veēanėrisht e goditur ėshtė similituda, e ndėrtuar mbi bazėn e pėrfytyrimeve popullore tė marra nga jeta e bariut dhe e bujkut shqiptar:

Kur dėgjon zėthin e s'ėmės qysh e lė qingji kopenė
blegėrinė dy a tri herė edhe ikėn e merr dhenė,
edhe nė i prefshin udhėn njėzet a tridhjetė vetė,
e ta trembin ai s'kthehet, po shkon nė mes si shigjetė.
Ashtu dhe zemra ime, mė lė kėtu, tek jam, mua,
vjen me vrap e me dėshirė aty, nė viset e tua.

Njė tjetėr motiv i fuqishėm, qė e bėn poemėn tė dashur e frymėzuese edhe pėr ne sot, ėshtė krenaria pėr Shqipėrinė, krenaria pėr emrin shqiptar. Me dashurinė dhe krenarinė e flaktė atdhetare, Naimi shprehu njė nga idetė mė tė rėndėsishme tė lėvizjes kombėtare. Ai synonte tė ngjallte tek bashkatdhetarėt ndėrgjegjjen kombėtare, t'i bėnte tė vetėdijshėm se ishin bij tė njė vendi me vlera tė gjithanshme, tė njė atdheu qė priste shumė prej tyre. Zėri i poetit buēet:

Ti Shqipėri, mė ep nder, mė ep emrin shqipėtar,
zemrėn ti ma gatove plot me dėshirė e me zjarr.

Ishte e para herė nė letėrsinė tonė qė njė gjė e tillė shprehej kaq bukur, me kaq zjarr e pėrkushtim. Nė kėto dy vargje Naimi mishėron njė ide tė madhe e tė pėrjetshme: nderin, dinjitetin njeriut ia jep Atdheu, balta e vendlindjes, e gatuar me gjak e djersė, me historinė e me traditat, me fisnikėrinė, bujarinė e gjithė vlerat e tjera morale; lumturinė, gėzimin dhe kuptimin e jetės njeriu mund ta gjejė nė atdhč, nė vatrėn e vet, mes njerėzve tė vet.
Kėto vargje tė pavdekshme patėn njė ndikim tė jashtzakonshėm tek bashkatdhetarėt, aq mė tepėr qė shumė shqiptarė, tė mėsuar nėpėr shkolla tė huaja e tė verbuar nga propogandat antishqiptare, e kishin pėr turp tė pohonin kombėsinė e tyre tė vėrtetė. Vargjet e Naimit i prekėn nė zemėr, ua drejtuan sytė dhe shpirtin nga Atdheu, u kujtuan detyrėn si bij tė tij.
Poema e Naimit ėshtė njė vepėr tipike romantike. Bota e pasur e ndjenjave, dėshira pėr t'u arratisur "nga brengat, nga thashethemet", nga rrėmuja e qytetit anadollak, krijon njė gjendje emocionale tė veēantė. Por romantizmi i Naimit ėshtė aktiv. Poeti nuk tėrhiqet nė gjirin e natyrės pėr tė lėnguar nė vetmi e pikėllim. Pėrkundėrazi duke u mrekulluar nga natyra e bukur shqiptare, nga jeta e thjeshtė dhe e ndershme nė vendin e tij, nga fisnikėria e njerėzve tė punės, ai ka dashur t'i nxisė shqiptarėt ta duan Atdheun, tė kthehen nė vatrėn e tyre dhe lumturinė ta gjejnė nė punė .
Motivi i punės mund tė themi se shtrihet nė gjithė poemėn, e cila ėshtė kėshtu njė himn pėr punėn dhe pėr njerėzit e punės, pėr bujqit dhe barinjtė. Poeti tregon nė skena tė bukura e plot lėvizje veprimtarinė e pėrditshme tė bariut, tė stopanit qė bėn bulmet, tė bujkut qė vė qetė pėrpara menatė; madje, edhe shpendėt, kafshėt dhe kandrat janė nė punė e nė lėvizje tė pėrhershme. Nė kėtė himnizim tė njerėzve tė thjeshtė e jo tė pėrfaqėsuesėve tė klasave tė larta parazitare, gjejmė edhe njėherė ndjenjat demokratike tė Naimit.
Jetėn nė atdhe Naimi e ka idealizuar, duke e paraqitur me ngjyrat mė tė bukura e me tone idilike. Ai nuk ka dashur t'i paraqesė plagėt dhe kundėrshtitė e mėdha tė jetės nė fshatin shqiptar tė asaj kohe dhe kjo bėhet me qėllim, qė t'ua bėjė sa mė tė dashur vendlindjen shqiptarėve. Megjithatė, aty-kėtu depėrton edhe ndonjė hollėsi qė tėrthorazi flet pėr ato plagė: varri i njė udhėtari tė vdekur larg shtėpisė, njė plakė e drobitur, njė lypės. Mbi tė gjitha plaga e madhe e robėrisė, padituria, pėrēarjet, nuk i shpėtojnė nga sytė. Ai i prek tėrthorazi nė vargjet qė mbyllin poemėn, kur shpreh dėshirėn qė Shqipėria tė hyjė nė rrugėn e mbarėsisė.

Tregomu dhe shqiptarėt udhėn e punės sė mbarė,
bashkomi, bėmi vėllezėr edhe fjeshtė shqiptarė.
Falmi, falmi Shqipėrisė ditėn e bardhė tė lirisė,
udhėn e vėllazėrisė, vahn e gjithė mirėsisė.
Nxirr tė vėrtetėn nė shesh, paskėtaj tė mbretėrojė,
errėsira tė pėrndahet, gėnjeshtra tė pushojė.

Vlerat artistike tė poemės janė tė gjithanshme, ndaj dhe idetė e saj janė aq tė prekshme. Figuracioni ėshtė aq i pasur, i larmishėm e i vetvetishėm sa tė krijon njė ngazėllim tė papėrmbajtur. Apostrofat drejtuar natyrės shqiptare, enumeracionet e shumta qė japin larminė e saj dhe tė punėve, krahasimet dhe semilitudat e goditura, epitetet e thjeshta dhe metaforat e bėjnė atė njė nga veprat mė tė frymėzuara tė letėrsisė sonė. Duke u nisur nga jeta baritore, nga loja e qengjave rreth mėmave tė tyre, Naimi krijon dhe simbole shprehėse: fjala "mėmė" pėrsėritet aq shpesh, sa bėhet simbol, qė pėrgjihtėson pėrkushtimin e poetit ndaj tokės mėmė, Shqipėrisė.
Nė kėtė vepėr Naimi pėrdor njė shqipe tė kulluar dhe, mbi tė gjitha, arrit tė zbulojė me forcėn e talentit poetik vlerat dhe mundėsitė e mėdha shprehėse tė gjuhės sonė. Ai e ngriti atė nė rrafshin e gjuhės sė poezisė sė vėrtetė, qė mund tė shprehte ndjenja nga mė tė hollat. Nė poemė gjejmė njė leksik shumė tė pasur baritor e fshatarak, thirrorė e pasthirrma plot efekt, gjejmė prapashtesat pėrkėdhelėse zvogluese: -zė, -thė, -osh (e), qė sjellin aq ngrohtėsi:

Vashė bukuroshe e bariut, qė vjen me llėrė pėrveshur,
me zemėr tė dėfryer e me buzėzė tė qeshur…
nė sythit tėnd shoh gazė…,

Pėr t'u dhėnė jetė ideve e ndjenjave tė zjarrta, Naimi krijoi njė varg tė ri nė poezinė shqiptare, vargun 16-rrokėsh.
Vetėm ky varg i gjerė dhe i qetė mund tė jepte atė tabllo madhėshtore tė natyrės shqiptare dhe ndjenjat e pėrflakura tė poetit, ndaj dhe mban emrin e tij, vargu naimjan.
"Bagėti e bujqėsia" ėshtė poemė liriko-epike, boshtin e sė cilės e formon lirizmi, shprehja e mendimeve dhe e ndjenjave qė i vlojnėnė shpirt poetit. Bota romantike e Naimit pėrmblidhet nė ekzaltimin nga bukuritė e natyrės shqiptaree tė jetės baritore e fshatarake, nė dashurinė dhe krenarinė pėr kombin, nė optimizmin dhe ngazėllimin pėr ditėn e bardhė tė lirisė. Poema mbetet njė nga faqet mė tė bukura tė poezisė sė Rilindjes, me ndikim tė fuqishėm edhe nė ditėt tona.

Navigation

[0] Message Index

[#] Next page